Daugiau nei trys šimtai metų, kaip šis miestelio gyventojai bando pateisinti tikrojo senojo legendinio Garachico vardą. Ir galima drąsiai teigti – jiems pavyksta. Kas gi, įvyko ir kas nulėmė šias istorines permainas?

Žinome, kad Tenerifės sala yra vulkaninės kilmės, todėl čia nuolat vyksta įvairūs geologiniai procesai, kurie ne tik formavo unikalų kraštovaizdį, bet ir atnešė daug žalos.

XVa.pab. žvejų kaimelio vietoje įkurtas miestelis greitai tapo žinomas tarp turtingų pirklių, kurie ieškojo naujų prekybos uostų. XVI – XVII amžiai – Garachico aukso amžius. Uostas netgi, buvo vadinamas “Vartais tarp Europos ir Naujojo pasaulio”. Viena legenda byloja, kad uosto gyventojai, pajutę didžiulius turtus, neatsilaikė ir prieš tuo metu populiarėjančias gyvenimo nuodėmes: pradėjo lėbauti, vogti, plėšikauti, būrėsi į piratų draugijas, degino turtingųjų laivus, reikalaudavo išpirkų… Tačiau, Teidės dievai, akylai viską stebėję, nubaudė šią nuodėmingą kraštą, atverdami požemio vartus ir deginančia lava užlieję visą blogį. Kiekviena legenda turi dalį tiesos… Iš tiesų, 1706 metais, išsiveržęs ugnikalnis per keletą savaičių, palaidojo vieną svarbiausių salos uostų po lava.

Tačiau, ne viskas vyko pagal blogiausią scenarijų. Tekanti lava iš Trevejo, susidūrusi su vandenyno rūstybe, ar tiesiog pavargusi nuo ilgo kelio ištyso į siaurus liežuvius ir dalis pastatų visgi išliko…

Išlikusiems gyviesiems, teko dievo malonė čia viską atkurti. Išlikę miestelėnų turtai padėjo atgimti naujajam gyvenimui, kuris tarsi po apsivalymo tekėjo lėta, bet užtikrinta ekonominės gerovės srove.

Šiandien turime labai įdomų pakrantės kurortą, visišką priešingybę pietinės pakrantės miestams, tiek šurmuliu, tiek kainomis. Be to, čia vyrauja tikra ispaniška dvasia, kurią perteikia vietinė architektūra, maisto paveldas ir žinoma, temperamentingieji, besišypsantys vietiniai gyventojai…